Ežerų užžėlimas
Nedaug kas žino, kad ežerai yra laikini gamtos dariniai. Jų gyvenimo trukmė matuojama kartais šimtais metų, dažnai – keliais tūkstantmečiais, o retkarčiais – net dešimtimis ir šimtais tūkstančių metų. Lietuvos ežerai palyginti yra labai jauni, jiems ne daugiau kaip dvylika – trylika tūkstančių metų. Mat jie susidarė po paskutinio ledynmečio. Ežero gyvenimo trukmę apsprendžia trys aplinkybės:
- a) Ežero dydis
- b) Ežero gylis
- c) Klimatinės sąlygos
Šiuo metu bendrai kaitai ežeruose daug įtakos turi žmogaus veikla.
Pastaraisiais dešimtmečiais, ne tik ežerai, bet ir daugelis kitų vandens telkinių: tvenkiniai, marios, upeliai, kanalai bei didžiosios upės – sparčiai užauga vandens augalais. Tai susiję su kraštovaizdžio bei hidrografinio tinklo pokyčiais, erozinių procesų suaktyvėjimu, klimato svyravimu bei kitais veiksniais.
Ežerai vandens augalais užauga nuo pakraščių ežero vidurio link. Maži gyliai ir stovintis vanduo yra palankūs veiksniai vandens augalijai augti ežero pakraščiuose, kur susiformuoja įvairios konfigūracijos, ploto ir sudėties jų plotai. Augalijos rūšinė įvairovė, netolygų išsidėstymą lemia ežero dugno nelygumai , krantų linijos vingiuotumas, ežerų hidrodinaminis režimas bei daug kitų aplinkybių. Mažiausiai užauga gilesni didesnio nuolydžio ir žemesnės temperatūros ežerų pakraščiai, o plačiausiai augalai išplinta tuose vietose, kur yra priekrantės seklumos.
Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus. Vieni iš jų vandens masėje plūduriuoja, kiti auga rizoidais (į šaknis panašūs stiebo dariniai) arba šaknimis įsitvirtinę į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno. Visas vandens augalų prisitaikymas per tam tikrą laiką absorbuoja vandens paviršių ir ežeras pradeda užakti.
Vandens augalai
Vandens augalai – augalai, prisitaikę gyventi vandenyje. Vandens augalais paprastai vadinami vandenyje augantys aukštesnieji augalai (makrofitai). Pagal savo augimo teritoriją vandens augalai skirstomi į hidrofitus (augantys vandens telkinių pakrantėse ir apsemti tik iš dalies) ir hidatofitus (apsemtas visas augalas ar didesnioji jo dalis).
Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus – žieminius pumpurus. Rudenį šie žiediniai pumpurai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs žiedinis pumpuras iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas.
Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai dar neišsiskleidusių žiedų fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai.
Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis (ląstelinio kvėpavimo būdas, kuriam nereikia deguonies).
Vandens augalai nuo sausumos augalų išsiskiria šiomis savybėmis:
- turi ploną išorinis sluoksnį, nes nereikia saugoti vandens nuo išgarinimo;
- žiotelės visą laiką atvertos, nes nereikia reguliuoti vandens apytakos;
- žiotelės gali būti abiejuose lapo pusėse;
- lanksti sandara, vandens slėgis išlaiko augalo formą;
- lapai plūduriuoja vandens paviršiuje;
- mažos šaknys, nes joms nereikia siurbti vandens, jis patenka tiesiai į lapus.
Dauguma vandens augalų puikiai dauginasi vegetatyviškai, todėl gali greitai užželti vandens telkinį.
Lietuvoje dažniau sutinkami vandens augalai.
- Hidrofitai: ežerinis meldas, paprastoji nendrė, siauralapis švendras, balinis ajeras, balinis asiūklis, pelkinis duonis, gyslotinis dumblialaiškis, skėtinis bėžis, strėlialapė papliauška, vandeninė monažolė, nendrinis dryžutis, dalis viksvų;
- Hidatofitai: paprastoji vandens lelija, mažažiedė vandens lelija, paprastoji lūgnė, plūduriuojančioji plūdė, blizgančioji plūdė, permautalapė plūdė, standžialapis vėdrynas, paprastoji uodeguonė, kanadinė elodėja, paprastoji nertis, paprastasis skendenis, trilypė plūdena, alijošinis aštrys, plūduriuojantysis vandenplūkis, mažoji plūdena.
Ežerinis meldas
Ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos augalų rūšis.
Stiebas status, iki 2,5 m aukščio ir 15 mm skersmens, beveik belapis. Šakniastiebiai vešlūs, šliaužiojantys. Žiedynas sudarytas iš daugelio kotuotų varpučių. Vaisius – riešutas. Auga ežerų, upių pakrantėse, šlapynėse. Sudaro tankius sąžalynus. Lietuvoje labai dažnas.
Paprastoji nendrė
Paprastoji nendrė (Phragmites australis) – miglinių (Poaceae) šeimos augalų rūšis. Augalas 100–400 cm aukščio. Auga krantuose, pelkėse, pakelių grioviuose. Žydi liepos – rugsėjo mėn.
Stiebai tinka stogams dengti, pynimo darbams. Periodiškai užliejamose vietose sodinama smėliui sutvirtinti.
Siauralapis švendras
Siauralapis švendras (Typha angustifolia) – švendrinių šeimos, švendrų genties augalas. Aukštis 1 – 3 m. Lapų plotis 3 – 10 mm. Vasaros pabaigoje suformuoja rudą burbuolę. Auga paežerėse, supelkėjusiose, dažnai užliejamose vietose. Siauralapio švendro lapai ir burbuolės gerokai mažesnės nei plačialapio švendro.
Balinis ajeras
Balinis ajeras (Acorus calamus) – ajerinių (Acoraceae) šeimos ajerų (Acorus) genties augalų rūšis.
60-100 cm aukščio augalas, su storais, šliaužiančiais, nariuotais, rausvai žaliais, 1,5 – 3,0 cm skersmens šakniastiebiais. Dauginasi išimtinai vegetatyviniu būdu, šakniastiebiais.
Lapai kalavijiški, bekočiai, ilgi, dažniausiai banguotais kraštais, prie pagrindo vienas kitą apkabinantieji. Žydi birželio-liepos mėn. Auga vandens telkinių pakraščiuose, puvenų turtingame dumble.
Balinis asiūklis
Balinis asiūklis (Equisetum fluviatile) – asiūklūnų (Equisetophyta) skyriaus augalas. Auga upių, ežerų, balų, griovių pakraščiuose, vandenyje. Vandeniui nusekus, dažnai atsiduria sausumoje. Augalas iki 150 cm aukščio. Stiebas lygus, žalias, su 9-30 mažai iškilių briaunelių. Stiebo makštys glaudžiai apkabina stiebą. Varpa trumpa, buka viršūne. Sporifikuoja gegužės – liepos mėn.
Pelkinis duonis
Pelkinis duonis (Eleocharis palustris) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos žolinių augalų rūšis.
Stiebas status, iki 1 m aukščio. Žiedynas – varpa, žydi nuo gegužės iki rugpjūčio. Vaisius – riešutas. Auga upių, ežerų, pelkių pakrančių sąžalynuose.
Strėlialapė papliauška
Strėlialapė papliauška (Sagittaria sagittifolia) – dumblialaiškinių (Alismataceae) šeimos augalas.
Daugiametis, trumpą šakniastiebį išauginantis, 20–100 (kartais kiek daugiau) cm aukščio augalas. Stiebas vertikalus, šoniniai ūgliai ilgi. Rudenį susidarę šoninių ūglių viršutinėse gumbai gilės pavidalo. Lapai skroteliniai, trejopos formos: apatiniai – pasinėrę vandenyje, kiti – plūduriuojantieji treti – oriniai. Dažnai būna ne visų trijų tipų, bet tik vieno arba dviejų tipų lapai.
Žiedynstiebis paprastas arba negausiai šakotas, storokas, tribriaunis, tokio ilgio, kaip lapai arba trumpesnis už juos, su nedaugeliu trižiedžių menturių. Pažiedės trumpos, trikampiškos, odiškais pakraščiais. Žiedai nemaži, iki 2 cm skersmens. Taurėlapiai plačiai kiaušiniški, 6–7 mm ilgio. Vainiklapiai iki 1,5 cm ilgio, beveik apvalūs, balti su raudonai violetiniu nageliu, gležni. Kuokeliai 2–3 mm ilgio.
Vaisiukai apie 4–5 mm skersmens, atvirkščiai kiaušiniški arba netaisyklingai apvalūs, iš šonų suspausti, plačiai sparnuoti. Nektaro negamina, tačiau vabzdžiai žiedus lanko ir apdulkina. Sėklos plinta vandeniu. Vegetatyviškai dauginasi ir žiemoja žieminiais pumpurais. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse.
Vandeninė monažolė
Vandeninė monažolė (Glyceria maxima) – miglinių (Poaceae) šeimos augalų rūšis. Tai 90–100 cm aukščio žolinis augalas. Lapai platūs, linijiški, šiurkštūs, 50–70 cm ilgio, 2 cm pločio. Žiedynas – 20–40 cm ilgio šluotelė. Auga upių, ežerų pakrantėse, lankose. Lietuvoje dažna Nemuno, Nevėžio užliejamose pievose
Nendrinis dryžutis
Nendrinis dryžutis (Phalaris arundinacea) – smiglinių (Poaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas.
Užauga iki 2,2 m aukščio. Stiebas status, plikas. Lapai linijiški, melsvai žalios spalvos. Žiedynas – 20 cm ilgio šluotelė. Nendrinis dryžutis sudaro didelius ir vešlius sąžalynus upių ir ežerų pakrantėse, užliejamose pievose. Lietuvoje dažnas, ypač gausiai auga Nemuno žemupio salpoje.
Paprastoji vandens lelija
Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba) yra lūgninių ( Nymphaeaceae) šeimos, vandens lelijų (Nymphaea) genties augalas.
Auga stovinčio ar lėtai tekančio vandens telkiniuose iki 4 m gylyje. Tai daugiamečiai, storais šakniastiebiais augalai. Paprastoji vandens lelija yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Mažažiedė vandens lelija
Mažažiedė vandens lelija (Nymphaea candida) – lūgninių (Nymphaeaceae) šeimos vandens augalų rūšis. Kartais laikoma paprastosios vandens lelijos (Nymphaea alba) porūšiu. Nuo šios skiriasi tuo, kad turi 6-14, o ne 14-24 purkos spindulius.
Taurelės pamatas keturbriaunis. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais. Auga stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse. Apyretė, saugotina.
Paprastoji lūgnė
Paprastoji lūgnė (Nuphar lutea) – lūgninių (Nymphaeaceae) šeimos daugiametis vandens augalas. Šakniastiebis storas, mėsingas, ilgas; lapai dideli, lygiakraščiai; žiedai dideli, geltoni; vaisius – sultinga, žalia dėžutė.
Lietuvoje labai dažna, auga stovinčiuose ar lėtai tekančiuose vandenyse, ežeruose, tvenkiniuose, žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais.
Plūduriuojančioji plūdė
Plūduriuojančioji plūdė (Potamogeton natans) – plūdinių (Potamogetonaceae) šeimos vandens augalų rūšis.
Šaknys kuokštinės, stiebas 60-150 cm ilgio, negausiai šakotas. Lapai povandeniniai ir plūduriuojantys, linijiški arba lancetiniai, iki 50 cm ilgio, ilgais lapkočiais. Žiedų ūgliai 4-10 cm iškilę virš vandens paviršiaus, sudaro tankius varpinius žiedynus (ilgis 3-5 cm). Žiedai smulkūs, žali, dvilyčiai. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Vaisius – smulkus riešutėlis, ilgai neskęstantis ir galintis toli išplisti. Lengvai dauginasi vegetatyviškai.
Auga stovinčiuose, rečiau lėtai tekančiuose vandens telkiniuose: ežeruose, tvenkiniuose, kūdrose, senvagėse, kanaluose. Dažnas visoje šalyje.
Blizgančioji plūdė
Blizgančioji plūdė (Potamogeton lucens) – plūdinių (Potamogetonaceae) šeimos vandens augalų rūšis.
Auga visas paniręs po vandeniu, 1–4 m gylyje. Lapai povandeniniai, iki 20 cm ilgio, trumpais lapkočiais. Suformuoja varpinį žiedyną, išlindusį iš vandens. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais.
Auga stovinčiuose vandens telkiniuose: (ežeruose kūdrose, senvagėse). Dažnas visoje šalyje
Permautalapė plūdė
Permautalapė plūdė (Potamogeton perfoliatus) – plūdinių (Potamogetonaceae) šeimos plūdžių (Potamogeton) genties augalų rūšis.
Vėdrynas
Vėdrynas (Ranunculus) – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos augalų gentis. Tai vienmečiai arba žoliniai augalai su pirštiškai ar plunksniškai skaldytais lapais. Žiedai geltoni, pavieniai arba po keletą susibūrę į žiedynus. Vaisiai – riešutėliai. Augalus apdulkina vabzdžiai. Visos vėdryno rūšys yra nuodingos.
Paprastoji uodeguonė
Paprastoji uodeguonė (lot. Hippuris vulgaris) – uodeguoninių (Hippuridaceae) šeimos, uodeguonių genties augalas.
Daugiametis su šliaužiančiu, dumble įsišaknijančiu šakniastiebiu augalas. Vaisius – kaulavaisis. Žiedai išauga tik virš vandens esančioje stiebo dalyje.
Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Dauginasi šakniastiebiais bei atitrūkusiomis ir įsišaknijančiomis stiebo dalimis.
Auga stovinčiuose bei lėtai tekančiuose vandenyse, pakrančių dumble. Mėgsta kalkingas vietas.
Kanadinė elodėja
Kanadinė elodėja (Elodea canadensis) – vandenplūkinių (Hydrocharitaceae) šeimos elodėjos (Elodea) genties augalų rūšis.
Tai daugiametis vandens augalas, turintis ilgą stiebą ir menturinius lapus. Vyriškieji žiedai turi 3-9 kuokelius. Moteriškieji žiedai pavieniai, išsidėstę viršutinių lapų pažastyse ant ilgų žiedkočių. Vainikėlis baltas. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Vegetatyviškai dauginasi stiebo atlaužomis, žieminiais pumpurais, šakutėmis.
Lietuvoje dėl savo polinkio plisti paskelbta invazine rūšimi, būtina naikinti.
Paprastoji nertis
Paprastoji nertis (Ceratophyllum demersum) – nertinių (Ceratophyllaceae) šeimos vandens augalas.
Augalas 40–200 cm ilgio, viršutinėje stiebo dalyje gausiai šakotas. Lapai 1 arba 2 kartus dvišakai šakoti, po 4–12 menturėse, tamsiai žali, siūliški. Vaisius – juodos spalvos riešutėlis. Žydi liepos mėn. Žiedai smulkūs. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Augalą lesa paukščiai, ėda žuvys.
Paprastasis skendenis
Paprastasis skendenis (Utricularia vulgaris) – skendeninių (Lentibulariaceae) šeimos vabzdžiaėdžių vandens augalų rūšis.
Šaknų neturi, stiebas plaukiojantis, lankstus. Lapai siauri, plunksniški. Ant lapkočių yra specialūs maišeliai, į kuriuos patenka smulkūs vandens gyvūnai, dumbliai ir ten yra suvirškinami. Žiedai susidaro ant 15-30 cm ūglių, iškilusių virš vandens, geltoni, žydi birželio-rugsėjo mėnesiais. Augalas dauginasi daugiausia vegetatyviškai.
Paprastasis skendenis laisvai plūduriuoja stovinčiuose vandens telkiniuose (senvagėse, kūdrose, pelkėse). Lietuvoje dažnas.
Trilypė plūdena
Trilypė plūdena (Lemna trisulca) – plūdeninių (Lemnaceae) šeimos plūdenų (Lemna) genties augalų rūšis.
Augalas 6-10 mm dydžio. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse. Lietuvoje labai dažna rūšis.
Mažoji plūdena
Mažoji plūdena (Lemna minor) – plūdeninių (Lemnaceae) šeimos plūdenų (Lemna) genties augalų rūšis.
Auga senvagėse, kūdrose, užutekiuose. Lietuvoje labai dažna.
Alijošinis aštrys
Alijošinis aštrys (Stratiotes aloides) – vandenplūkinių (Hydrocharitaceae) šeimos aštrių (Stratiotes) genties augalų rūšis.
Stiebas trumpas (1 cm ilgio), storas. Šakniastiebis taip pat storas. Lapai išsidėstę kompaktiškoje skrotelėje, kardo pavidalo, su dygliuotais pakraščiais. Žiedynai lapų pažastyse. Vainikėlis baltas, trilapis. Žydi liepos – rugpjūčio mėn. Vaisiai subręsta spalio mėn. Iki žydėjimo augalas pasinėręs vandenyje, žydėjimo metu iškyla į paviršių, o peržydėjęs – vėl nusileidžia į dugną.
Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse, upių senvagėse, ežeruose, tvenkiniuose.
Plūduriuojantysis vandenplūkis
Plūduriuojantysis vandenplūkis (Hydrocharis morsus-ranae) – vandenplūkinių (Hydrocharitaceae) šeimos vandenplūkių (Hydrocharis) genties augalų rūšis.
Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Apdulkinami vabzdžių. Gerai dauginasi ir vegetatyviškai. Vasarą vandenplūkis išaugina gana daug pažastinių ūglių, kurių galuose išauga nauji augalai. Rudenį ilgų ūglių galuose susidaro žiemojantys pumpurai. Jie žiemoja vandens baseino dugne, pavasarį iškyla ir iš jų išauga jauni augalai.
Auga stovinčiame ir lėtai tekančiame vandenyje, upių senvagėse, pakrantėse, tvenkiniuose, grioviuose.
Melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani (C.C. Gmel.) Palla)
Viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, meldo (Schoenoplectus) genties daugiametis, aukštaūgis žolinis augalas su vešliais, šliaužiojančiais šakniastiebiais, išleidžiantis daug stiebų. Stiebas tiesus, status, 60–150 cm aukščio ir 1 cm skersmens; tamsiai žalsvai melsvas arba pilkšvas, beveik belapis. Jame gausu aerenchimos. Žydi birželį–liepą. Žiedynas sudarytas iš daug kotuotų varpučių. Pažiedės nusėtos rudomis karputėmis. Vaisiai – tribriauniai riešutėliai. Juos išplatina vėjas ir vanduo. Dažnas visoje Lietuvoje. Auga stovinčiuose, lėtai tekančiuose, druskinguose ir užterštuose vandens telkiniuose (ežeruose, tvenkiniuose, upių užutekiuose), durpynuose. Meldais minta audinės, ondatros, vandens žiurkės ir kiti vandens gyvūnai. Sudaro tankius sąžalynus, sutvirtina ir apsaugo vandens telkinių pakrantes, nuo vandens erozijos, kaupia derlingą dumblą.
Plačialapis švendras (Typha latifolia L.)
Švendrinių (Typhaceae) šeimos, švendro (Typha) genties aukštaūgis (100–200 cm aukščio), daugiametis žolinis augalas su stambiu šakniastiebiu. Šaknys dvejopos: ilgos padeda įsitvirtinti į gruntą; trumpos – siurbiančiosios. Lapai 2–4 cm pločio, linijiniai, abipus plokšti, melsvai žali, tokio pat ilgio kaip žiedynstiebis arba už jį ilgesni. Žydi liepą–rugpjūtį. Žiedai sutelkti burbuolėse, apdulkinami vėjo kryžminiu būdu. Kuokelinių ir piestelinių žiedų burbuolės viena su kita susisiekia galais. Po apvaisinimo piestelinių žiedų burbuolė labai išauga ir patamsėja. Vaisiai kurį laiką plaukioja vandens paviršiuje, o paskui nugrimzta į dugną. Vegetatyviškai dauginasi šakniastiebio dalimis. Savaime paplitęs Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų, atogrąžų ir paatogrąžių klimato juostose. Lietuvoje dažnas. Auga užpelkėjusiuose negiliuose vandens telkiniuose, kūdrose, durpynų duobėse, pelkėtuose ežerų ir upių pakraščiuose. Užteršto vandens indikatorius. Antžeminėje dalyje yra daug proteinų, nedaug riebalų, o šakniastiebyje – daug baltymų ir riebalų. Medicinoje, sergant dizenterija, stomatitu, parodontoze, vartojama antžeminė dalis ir šakniastiebiai, o plaukeliais gydomos supūliavusios nušalimų vietos. Maistui vartojami virti, kepti, marinuoti šakniastiebiai ir jauni ūgliai.
Gležnalapė nertis (Ceratophyllum submersum L.)
Nertinių (Ceratophyllaceae) šeimos, nerties (Ceratophyllum) genties daugiametis vandens augalas, gležnesnis už paprastąją nertį. Stiebas paniręs vandenyje, 20–100 cm ilgio, jo menturiuose išsidėstę po 5–10 šakelių. Lapai šviesiai žali, 3–4 kartus dvišakai šakoti, šakelės 5–8, minkštos, danteliai smulkūs, išsidėstę atokiai vienas nuo kito. Žydi liepą–rugpjūtį. Žiedai smulkūs, dvilyčiai, beveik nepastebimi. Juos apdulkina vanduo. Vaisius – riešutėlis, prie jo pamato jokių dygliukų nėra. Sėklos sudygsta dugne, šaknys neišsivysto, išaugę augalai laisvai plūduriuoja vandenyje. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiouse vandenyse ežeruose, upėse, grioviuose, kūdrose. Mūsų šalyje labai retas augalas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Trilapis puplaiškis (Menyanthes trifoliata L.)
Puplaiškinių (Menyanthaceae) šeimos augalų, monotipinės puplaiškio (Menyanthes) genties daugiametis, 15–35 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis ilgas, apie 1 cm skersmens, šliaužiantis. Lapai ilgakočiai, pražanginiai, išauga iš šakniastiebio, panašūs į pupos. Lapeliai 5–10 cm ilgio ir 2–5 cm pločio, elipsiški arba pailgai atvirkščiai kiaušiniški, pilkai žali, kartūs. Žydi gegužę–liepą. Žiedynas tankus, su 10–30 žiedų. Vainikėlis baltas arba rausvas, su smulkiais plaukeliais.Vaisius – plačiai kiaušiniška dėžutė su staigiai nusmailėjusia viršūne. Sėklų nedaug, jos rusvos arba rudos, apie 3 mm ilgio. Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Auga stovinčiame vandenyje, upių ir ežerų užutėkiuose, pelkėse, grioviuose. Lietuvoje dažnas visuose rajonuose. Švaraus vandens indikatorius.
Šukinė plūdė (Potamogeton pectinatus L.)
Plūdinių (Potamogetonaceae) šeimos, plūdės (Potamogeton) genties daugiametis žolinis vandens augalas. Stiebas plonas, ilgas (išauga iki 100 cm), viršūnėje tankiai, dažniausiai trišakai išsišakojęs. Lapai rusvos spalvos, iki 12 cm ilgio, 0,5–1,5 mm pločio, siauri, linijiški arba yliški, smailiaviršūniai, su ryškia išilgine gysla. Žydi birželį–rugpjūtį. Varpkotis siūliškas iki 10 cm, varpa – iki 6 cm ilgio. Vaisius – gelsvai rudas 3–4 (5) mm ilgio beveik apvalus lukštavaisiais su trumpu (iki 0,7 mm ilgio) snapeliu. Lietuvoje gana dažna rūšis. Auga stovinčiame ir lėtai tekančiame vandenyje. Užteršto vandens indikatorius.
Kuprotoji plūdena (Lemna gibba L.)
Plūdeninių (Lemnaceae) šeimos, plūdenos (Lemnia) genties mažas vandens augalas. Tai vienas iš mažųjų (3–5 mm skersmens) vandens augalų, užklojančių stovinčio vandens paviršių žaliu kilimėliu. Stiebai – abipus plokščios, žalios, mažos elipsiškos ir kiaušiniškos plokštelės. Jos žalios, storokos, neskaidrios. Plaukioja vandens paviršiuje. Siūliškos šaknelės, nuleistos į vandenį, galuose turi šalmelį, jomis augalas išlaiko pusiausvyrą. Žydi retai gegužę–birželį. Dauginasi vegetatyviniu būdu. Lietuvoje reta. Auga užterštuose ir druskinguose stovinčio ir lėtai tekančio vandens telkiniuose. Atspari taršai; užteršto vandens indikatorius.
Daugiašaknė maurė (Spirodela polyrrhiza (L.) Schleid.)
Plūdeninių (Lemnaceae) šeimos, maurės (Spirodela) genties mažas (3–8 mm pločio ir ilgio) augalas su keliomis šaknelėmis. Pakitę stiebai žali arba parudavę, beveik apvalūs, apie 5 mm skersmens, plokšti, apatinėje jų pusėje yra 3– 5 šaknelių kuokštas. Šaknelės žymiai ilgesnės už pakitusius stiebus. Žydi labai retai (birželio mėnesį). Dauginasi vegetatyviškai. Lietuvoje dažna. Plūduriuoja lėtos tėkmės ir stovinčiuose vandenyse, kūdrose, kiek nuo vėjų apsaugotose vietose. Užteršto vandens indikatorius.
Ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris L.)
Slepišerinių (Isoetaceae) šeimos, slepišerės (Isoetes) genties daugiametis, iki 20 cm aukščio užaugantis vandens augalas, priklausantis sporinių induočių grupei. Stiebas labai trumpas, svogūnėlio pavidalo; tiesiog jungia šaknį su lapais. Lapai siauri ir ilgi (8–20 cm ilgio ir 0,5–2 mm pločio), tamsiai žali, standūs, suaugę į tankią puokštę. Kiekvieno lapo pamate yra sporų maišelis. Auga švariuose ežeruose su smėlėtu dugnu, įprastai rūgštokame vandenyje. Švarių vandens telkinių indikatorius. Lietuvoje labai reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Balinis skendenis (Utricularia intermedia Hayne)
Skendeninių (Lentibulariaceae) šeimos, skendenio (Utricularia) genties daugiametis, 10–20 cm aukščio vabzdžiaėdis vandens augalas. Genties pavadinimas kilo iš lotynų kalbos žodžio utriculus – maišelis; nes dalis lapų segmentų virtę maišeliais vabzdžiams gaudyti. Po vandeniu esantys lapų maišelių vožtuvai vandenį praleidžia tik į vieną pusę – į vidų. Smulkūs vandens gyvūnai lengvai prasibrauna į maišelį, bet atgal išlįsti jau nebegali ir lieka jame. Žydi liepą–rugpjūtį. Žiedai susidaro ant virš vandens iškilusių ūglių. Vainikėlis geltonas, dvilūpis; pentinas apie 10 mm ilgio, lygus su apatine vainikėlio lūpa ir kiek prie jos prigludęs. Vaisius – dėžutė. Dauginasi vegetatyviškai. Apyretis. Auga pelkių duburiuose ir ir užpelkėjusiuose ežeruose.
Mažažiedė lūgnė (Nuphar pumila (Timm) DC)
Lūgninių (Nymphaeaceae) šeimos, lūgnės (Nuphar) genties daugiametis augalas, įrašytas į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos raudonąsias knygas. Lapai ovališki arba apskriti, 7–9 cm ilgio, lapkotis plokščias. Žydi birželį–rugpjūtį. Žiedai geltoni, nedideli (2–3 cm skersmens). Purka plokščia, jos kraštas dantytas, su 8–10 spindulių. Dauginasi vegetatyviniu būdu ir sėklomis. Lietuvoje reta, sparčiai nykstanti rūšis. Auga nedidelėmis grupėmis pelkiniuose ežerėliuose, didesnių ežerų įlankose, kartais upių užutekiuose. Švaraus vandens indikatorius.
Pelkinis lakišius (Bidens cernua L)
Astrinių (Graižažiedžių) – Asteraceae (Compositae) šeimos, lakišiaus (Bidens) genties vienmetis, 15–60 (100) cm aukščio žolinis augalas su nedidele, labai išsišakojusia šaknimi.
Stiebas status, beveik nuo pamato šakotas (šakos priešinės), raudonai rudas, plikas arba šiek tiek plaukuotas.
Lapai taip pat priešiniai, lancetiški, bekočiai, stambiai nelygiai dantyti. Žydi liepą–spalį. Graižai gana stambūs (iki 1,5 cm skersmens), nulinkę, apgaubti dvieile daugialape skraiste. Išoriniai 5–9 žoliniai skraistlapiai žali, vidiniai – rudai geltoni su juodai žalia juostele viduryje, plėneliniais kraštais, vienodo ilgio su vainiklapiais. Žiedai purvinai geltoni, piltuviškai vamzdiški, dvilyčiai, kraštiniai dažnai liežuviški, belyčiai. Vaisiai pleištiški, iš šonų suploti, tribriauniai, geltonai rudi su 4 dygliais viršūnėje. Auga upių ir ežerų pakrantėse, pagrioviuose, pelkių pakraščiuose. Užteršto vandens indikatorius.
Nuodingoji nuokana (Cicuta virosa L.)
Salierinių (Apiaceae) šeimos, nuokanos (Cicuta) genties daugiametis, 30–150 cm aukščio žolinis augalas su storu tuščiaviduriu šakniastiebiu, kurio išilginiame pjūvyje matomos skersinės pertvaros.
Šakniastiebio kvapas panašus į petražolės. Stiebas tuščiaviduris, smulkiai vagotas, skėstašakis. Lapai 3 ar 2 kartus plunksniški, gležni, ilgakočiai; skiltys lancetiškos, giliai pjūkliškai dantytos. Žydi birželį–rugsėjį baltais žiedais, kurie sukrauti dideliame sudėtiniame skėtyje, sudarytame iš 10–20 skėtukų su skraistelėmis. Žiedus apdulkina musės. Auga ežerų, upių ir upelių priekrantėse, balose, grioviuose, silpnai rūgščiuose durpiniuose dirvožemiuose, įsikuria dumblingose balose upių senvagėse bei užaugančių ežerų pakraščiuose. Augalas labai nuodingas, visose jo dalyse randama nuodingų medžiagų (cikutoksino ir cikutolio), sukeliančių dusulį ir traukulius. Šis nuodas stiprus ir greitai veikiantis. Nuodinga medžiaga vandenyje netirpsta, augalui džiūstant nesuyra.
Plačialapė drėgmenė (Sium latifolium L.)
Salierinių (Apiaceae) šeimos, drėgmenės (Sium) genties daugiametis, 60–120 cm aukščio daugiametis žolinis augalas.
Stiebas status, briaunotas, plikas, tuščiaviduris, viršutinė dalis šakota. Pamatiniai, po vandeniu panirę lapai 2–3 kartus plunksniški, skiltys siauros, siūliškos; oriniai lapai 15–30 cm ilgio, 8–10 cm pločio, vienąkart plunksniškai suskaldyti, lapeliai pailgi ar lancetiški, aštriai dantyti. Lapkočiai tuščiaviduriai, su vidinėmis pertvaromis. Žydi liepą–rugpjūtį. Žiedynai susiformuoja stiebo ir šakų viršūnėse. Skėtis su 10–14 stipinų, 5–12 cm skersmens. Vaisius 3–4 mm ilgio ir 2,5–3 mm pločio, kiaušiniškas. Šaknyse, stiebuose ir lapuose yra. kumarinų ir kt. medžiagų. Vaisiuose yra iki 6 % eterinių aliejų. Visas augalas, o ypač jo šaknys, nuodingos. Sukelia virškinimo trakto uždegimą, dieglius, gali paralyžuoti centrinę nervų sistemą. Seniau šaknys ir visa žolė buvo vartojama liaudies medicinoje kaip šlapimą varanti priemonė. Dažna rūšis. Auga upių ir ežerų seklumose, užliejamose pakrantėse, pelkėse, grioviuose.
Standžialapė kurklė (Batrachium circinatum (Sibth.) Spach)
Vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos, kurklės (Batrachium) genties daugiametis žolinis vandens augalas.
Stiebai 10–100 cm ilgio, šakoti, su ilgais tarpubambliais. Visi lapai povandeniniai, bekočiai, suskaldyti į skilteles. Lapų skiltelės trumpos, standžios, išėmus iš vandens nesusiglaudžia, o išlieka išsiskėtusios. Žydi birželį–liepą. Žiedkočiai žymiai ilgesni už lapus. Vainiklapiai dažniausiai 5, balti, prie pamato susikeičiantys ir su didele geltona dėme. Auga stovinčiuose ir labai lėtai tekančiuose vandenyse grupėmis, kai kur gausiai.
Plūdinė kurklė (Batrachium fluitans (Lam.) Wimm.)
Vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos, kurklės (Batrachium) genties daugiametis žolinis, sraunių upelių tekmės kryptimi vingiuojantis ilgas augalas.
Stiebai 50–300 cm ilgio, šakoti, su ilgais tarpubambliais. Povandeniniai lapai daugiau kaip 6 (7) cm ilgio, skiltys susiglaudusios, beveik lygiagrečios; ištrauktos iš vandens sulimpa. Žydi birželį–rugpjūtį. Žiedkočiai žymiai ilgesni už lapus. Kuokeliai geltoni, trumpesni arba tokio ilgio kaip piestelės. Vainiklapiai dažniausiai 5 (retai 6 ar 7), balti, apvaliaviršūniai, prie pamato nesusikeičiantys. Gana dažna, auga grupėmis greitai tekančiuose vandenyse.
Pelkinė vandensargė (Zannichellia palustris L.)
Vandensarginių (Zannichelliaceae) šeimos, vandensargės (Zannichellia) genties daugiametis, vienanamis augalas, visą gyvenimo ciklą praleidžiantis po vandeniu.
Stiebas laibas, 10–40 cm ilgio, šliaužiantis, gausiai šakotas, ties tarpubambliais įsišaknijantis. Lapai 1,5–4,5 cm ilgio, linijiški, beveik siūliški. Savaime paplitusi gėluose vandenyse JAV, Europoje ir Pietų Amerikoje.
Lietuvoje labai reta, pirmą kartą aptikta 1956 m. Seirijų ežere (Lazdijų r.); 1997–1998 m. rasta Drūkšių (Zarasų r.), Obelijos (Alytaus r.), Vištyčio (Vilkaviškio r.) ežeruose, daugiausia radaviečių Kuršių mariose. Į Lietuvos saugomų augalų sąrašus rūšis įrašyta nuo 1962 m. Auga ežerų ir marių seklumose. Vištyčio ežero populiacija gausiai išplitusi seklumose beveik visame Lietuvai priklausančiame ežero pakraštyje iki 1–2 m gylio. Kuršių mariose tankiausi sąžalynai plyti sekliuose atviruose marių plotuose, kur kiti augalai neauga. Labai jautri vandens taršai ir eutrofizacijai. Eutrofizuotose augavietėse negali konkuruoti su stambiais vandens ir pakrančių augalais bei siūliniais dumbliais. Švaraus vandens indikatorius.
Upelinė veronika (Veronica beccabunga L.)
Bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos, veronikos (Veronica) genties daugiametis, 10–60 cm aukščio žolinis augalas su ilgu, šliaužiančiu, kartais šakotu šakniastiebiu.
Stiebai apvalūs, pilnaviduriai, apatinėje dalyje šliaužiantys ir įsišaknyjantys, tada kylantys, šakoti. Krantuose augančio augalo stiebas status ir tvirtas, upeliuose – paniręs, gležnas, plonas, silpnas, sultingas. Lapai priešiniai, trumpakočiai, ovališki, elipsiški arba pailgi, viršūnė buka ar apskrita, kraštai karbuoti, blizgantys, tamsiai žali, 2–6 сm ilgio ir 0,5–2,5 cm pločio. Viršutinė lapo pusė plika, apatinė – mažai plaukuota. Lapų pažastyse išauga ilgos retažiedės kekės su žiedkočio ilgio pažiedėmis. Žydi gegužę–rugpjūtį nedideliais žiedais. Taurelė keturlapė, prie pamato pažiedėlių nėra. Vainikėlis ratiškas, vainiklapiai 4, blyškiai mėlyni arba balti, nevienodo didumo; gyslos mėlynos. Vaisius – beveik rutuliška dėžutė; išsipūtusi, be išliežio arba truputį įlinkusia viršūne. Sėklas išnešioja vanduo ir vėjas. Lietuvoje gana dažna. Auga negiliuose upeliuose, ežerų pakrantėse, grioviuose, senvagėse, šaltiniuotose ir šlapiose pievose.
Šaltininė veronika (Veronica anagallis–aquatica L.)
Bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos, veronikos (Veronica) genties daugiametis, 15–90 cm aukščio žolinis augalas.
Stiebas status, tvirtas, beveik keturbriaunis, tuščiaviduris. Lapai priešiniai, tamsiai žali, bekočiai, pamatine dalimi kiek apkabina stiebą, pailgi arba lancetiški, viršūnė smaili, neryškiai dantyti arba beveik lygiakraščiai. Lapų pažastyse išauga ilgos retažiedės kekės su dukart už lapus trumpesniais žiedkočiais. Žydi birželį–rugsėjį. Žiedai smulkūs, vainikėlis ratiškas, vainiklapiai 4, blyškiai melsvai violetiniai, kartais balsvi, su violetinėmis gyslelėmis, nevienodo didumo. Kuoleliai 2, ilgakočiai, nukrintantys kartu su vainikėliu. Vaisius – apskritai kiaušiniška, išsipūtusi dėžutė; išliežis neryškus. Sėklas išplatina vėjas. Lietuvoje gana dažna rūšis. Auga šlapiose ir šaltiniuotose upių bei ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiuose, šlapiose pievose.
Vandeninė dumblenė (Limosella aquatica L.)
Bervidinių (Scrophulariaceae) šeimos, dumblenės (Limosella) genties vienmetis, 3–5 cm aukščio augalas su aibomis palaipomis.
Lapai visi pamatiniai, siaurai kastuviški, lancetiški arba beveik linijiški, lygiakraščiai, pliki, ilgakočiai, susitelkę skrotelėje. Vandenyje panirę lapai tik linijiški. Žydi birželį–rugsėjį. Žiedkočiai ilgi, bet trumpesni už lapus. Žiedai smulkūs, pavieniai. Vainikėlis baltas arba šviesiai violetinis, sudarytas iš 5 vainiklapių. Lietuvoje gana reta rūšis. Auga užiejamų pakrančių dumble, drėgname dumbliname smėlyje, pelkėse, upių ir ežerų seklumose.
Trieilė nertvė (Fontinalis antipyretica Hedw.)
Nertvinių (Fontinalaceae) šeimos, nertvės (Fontinalis) genties daugiametė dvinamių samanų rūšis.
Stiebas iki 50 cm ilgio, netaisyklingai, dažnai krūmiškai išsišakojęs, aštriai tribriauniškai lapuotas; prie vandenyje esančių įvairių substratų prisitvirtina rizoidais. Lapai 5–8 mm ilgio, aštriai skiautėti, išlenkta nugarėle, plačiai ovalūs, begysliai, nusmailėjusiomis viršūnėmis. Ant stiebo išsidėstę trimis ar daugiau eilių. Sporogonas beveik visas paslėptas tarp lapelių. Dangtelis kūginis. Labai dažna. Auga pavieniui arba tamsiai žaliomis, kartais rudomis vejomis stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse ant akmenų ir įvairių kietų substratų. Sudaro povandenines pievas.
Mažasis šiurpis (Sparganium natans L.)
Stačias arba plūduriuojantis antžeminis stiebas išauga iš viršūnėje sustorėjusio šakniastiebio.
Lapai ploni, ilgi, bet trumpesni už stiebą, iki 5 mm pločio, retai platesni, plokšti, turi makštis. Žydi liepą–rugpjūtį smulkiais žalsvai baltais žiedais. Žiedų galvutės susitelkusios į sudėtinį žiedyną, esantį žiedynstiebio viršūnėje. Kuokelinių žiedų galvutė 1, piestelinių – 2–3. Purka kiaušiniška arba beveik rutuliška, jos ilgis ne daugiau kaip 3 kartus viršija plotį. Lietuvoje apyretis. Auga stovinčio vandens telkinių pakraščiuose, pelkėse, durpynų duobėse, grioviuose.
Šakotasis šiurpis (Sparganium erectum L.)
Šiurpinių (Sparganiaceae) šeimos, šiurpio (Sparganium) genties, 30–120 cm aukščio daugiametis vandens augalas, turintis šliaužiantį šakniastiebį, kuris viršūnėje sustorėja ir išaugina stačią arba plūduriuojantį antžeminį stiebą.
Lapai pražanginiai, gana platūs (iki 2 cm pločio), ilgi, lygiakraščiai, linijiški, apatinėje dalyje tribriauniai, viršutinėje plokšti, apatinė jų pusė iki viršūnės skiauterėta. Žydi birželį–rugpjūtį. Žiedynas šakotas; kiekvienos šakos apatinėje dalyje yra galvutės su 10–20 smulkių (iki 20 mm skersmens) piestelinių žiedų, o viršutinėje – su 1–4 rutuliškais kuokeliniais žiedais. Apyžiedžio lapeliai standūs. Žiedus apdulkina vėjas. Vaisiai tamsiai žali, tvirti, rutuliški (5–10 mm ilgio, 3–6 mm pločio), išsidėstę ant stiebo piramidiškai; subręsta liepą– rugpjūtį. Išplinta oro ir vandens srovėmis. Dauginasi sėklomis. Lietuvoje gana dažnas. Auga sekliuose vandens telkiniuose, upių, ežerų pakrantėse, pievinėse pelkėse, grioviuose, karjeruose. Užteršto vandens indikatorius.
Varpotoji plunksnalapė (Myriophyllum spicatum L.)
Plunksnalapinių (Myriophyllaceae) šeimos, plunksnalapės (Myriophyllum) genties daugiametis, vandenyje pasinėręs augalas.
Stiebas 40–150 cm ilgio, plūduriuojantis, dažniausiai šakotas, rausvai rudas. Lapai plunksniški, sutelkti į menturius dažniausiai po 4 (retai po 3 ar 6), 1–1,8 cm ilgio, smulkiai suskaidyti, su siūliškomis skiltimis (jos 0,5–2,7 cm ilgio). Žydi liepą–rugpjūtį. Žiedai mentūriuose susitelkę į stačias, gausiažiedes varpas. Vainiklapiai rausvi. Dauginasi vegetatyviniu budu – įsišaknijančiomis stiebo dalimis, žiemojančiais ūgliais. Dažna, auga grupėmis, pasinėrusi stovinčiame ar lėtai tekančiame vandenyje. Mėgsta vidutiniškai kietą šarminį vandenį. Užteršto vandens indikatorius.
Snapuotoji viksva (Carex rostrata Stokes)
Viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvos (Carex) genties, 25–80 cm aukščio daugiametis žolinis augalas.
Stiebas bukai tribriaunis, lygus, apatinė dalis beveik apskrita. Lapai pilkai žali, 1,5–2 cm pločio, dažniausiai lovelio pavidalo, rečiau išilgai klostyti ar susisukę. Žydi birželį. Žiedai dvilyčiai. Moteriški apgaubti maišelio, kuris susidaro, kai priešlapis kraštais suauga į kolbos pavidalo darinį. Apyžiedis sudarytas iš žvynelių, pakitusių į šerelius ar plaukelius. Dvilyčiuose ir vyriškuose žieduose yra 3 kuokeliai su ilgais nusvirusiais koteliais. Vaislapynas sudarytas iš 3, rečiau 2 suaugusių vaislapėlių, sudarančių viršutinę mezginę. Vaisiai – kiaušiniški arba pailgai kiaušiniški, nuosekliai siaurėjantys į snapelį maišeliai. Žiedus apdulkina ir vaisius platina vėjas. Dažna. Auga sekliųjų vandens augalų juostoje vandens telkinių krantuose, paežerių liūnuose, grioviuose. Vandeniui nusekus atsiduria sausumoje; galima aptikti ir šlapiose pievose.
Šiurkščioji viksva (Carex pseudocyperus L.)
Viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvos (Carex) genties, 40–80 cm aukščio daugiametis žolinis augalas.
Stiebas status, su 3 aštriomis briaunomis, labai šiurkštus. Lapai gelsvai žali, nelabai ilgi, platoki (7–10 mm pločio), standoki, šiurkštūs, išilgai lenkti su ryškia išilgine gysla lapo centre. Žydi birželį–liepą. Žiedyno viršūnėje susiformuoja viena stati kuokelinė varputė, žemiau jos ant ilgų kotelių 3–5 pailgos, tankiažiedės, iki 8 mm skersmens, žalsvai gelsvos, grakščiai nusvirusios piestelinių žiedų varputės. Apatinis žiedynlapis be makšties arba ji labai trumpa. Pažiedės žalios, smailios. Maišeliai pailgi, žalsvi, jų snapeliai su ryškiai išsiskėtusiais danteliais. Apyretė. Auga nedideliais kereliais užaugančių vandens telkinių krantuose, grioviuose, aptinkama ir šlapiose pievose.
Būdmainis rūgtis (Persicaria amphibia (L.) Gray)
Rūgtinių (Polygonaceae) šeimos, rūgties (Persicaria) genties daugiametis, 30−150 cm aukščio žolinis augalassu šliaužiančiu, šakotu, ties bambliais įsišaknijančiu šakniastiebiu
Stiebas status, kylantis arba plūduriuojantis. Žydi birželį–rugsėjį. Varpiški žiedynai susitelkę stiebo ir šakų viršūnėse. Žiedai maži, rausvi arba rausvai balti. Pasitaiko augalų, turinčių tik kuokelinius arba tik piestelinius žiedus, kartais žiedynai būna dvilyčiai. Vaisius − apyžiedžio apgaubtas riešutėlis. Riešutėliai tamsūs, juodi arba rudi, lęšiški, viršūnėje snapelis. Dažnas visoje Lietuvoje. Yra keletas formų, prisitaikiusių prie įvairių sąlygų. Lietuvoje dažnesnės 2 formos. Var. terrestre Leyss. formos augalai auga pakrantėse, grioviuose, pievose, laukuose. Jų stiebas status arba kylantis, nešakotas, plaukuotas. Lapai trumpakočiai, pilkai žali, plaukuoti. Var. aquaticum Leyss. auga stovinčiame arba ramiai tekančiame upių, ežerų, tvenkinių, senvagių ar griovių vandenyje. Paniręs po vandeniu, į paviršių iškilę lapai ir žiedai. Stiebas ilgas, šakotas, plūduriuojantis. Lapai ilgakočiai, viršutinė pusė tamsiai žalia, blizganti, apatinė – šviesesnė, gyslota.
Vandeninė rūgštynė (Rumex aquaticus L.)
Rūgtinių (Polygonaceae) šeimos, rūgštynės (Rumex) genties aukštaūgis (80–160 cm aukščio), daugiametis žolinis augalas su juosva (viduje geltona) stambia liemenine šaknimi.
Stiebas stačias, tiesus, tik viršūnė glaustai šakota. Lapai pražanginiai, tamsiai žali, lapkočių viršutinė pusė su grioveliu. Viršutinė lapalakščio pusė su ryškia centrine gysla. Apatiniai lapai pailgai kiaušiniški, labai dideli (apie 35 cm ilgio ir 15 cm pločio), šiek tiek banguotais kraštais, nusmailėję į viršūnę, pamatas giliai širdiškas. Viršutiniai lapai smulkesni, jų lapkočiai trumpi. Žydi birželį–rugpjūtį. Žiedynas – ilga šakota šluotelė. Žiedai sutelkti į ilgas, tankias kekes stiebo viršūnėje. Vaisiai (sėklos) 3–3,5 mm ilgio ir 1,5–1,7 mm pločio, tamsiai rudi. Dauginasi sėklomis, kurias išplatina vanduo ir vėjas, ir vegetatyviškai – šaknų dalimis. Lietuvoje dažna. Auga grioviuose, ežerų pakrantėse, upių užutekiuose, šlapiose pievose. Augalas atsparus taršai; užteršto vandens indikatorius.
Pelkinė neužmirštuolė (Myosotis scorpioides L.)
Agurklinių (Boraginaceae) šeimos, neužmirštuolės (Myosotis) genties daugiametis, 20–70 cm aukščio žolinis augalas su ilgu, plonu, šliaužiančiu šakniastiebiu.
Stiebas stačias arba prie pamato kylantis, briaunotas, plaukuotas, viršutinė dalis kartais šakota. Lapai pailgai lancetiški, apaugę trumpais, prigulusiais plaukeliais, 3–8 cm ilgio ir 0,7–1,1 cm pločio. Apatiniai lapai nusmailėję į lapkotį, viduriniai ir viršutiniai – bekočiai. Žydi nuo gegužės iki rugsėjo. Žiedynas – suktukas. Taurelė varpiška, penkiadantė. Vainikėlis 6–9 mm skersmens, žydras, rečiau baltas, jo žiotyse yra 5 maži, ryškiai geltoni žvyneliai. Vainiklapiai 5. Vaisius – skeltavaisis, subyrantis į 4 juodus, smailiaviršūnius, ovališkai kiaušiniškus 1,5–2,5 mm ilgio riešutėlius. Dažna visoje Lietuvoje. Auga grioviuose, sekliose upelių vietose, upių ir ežerų pakrantėse, šlapiose vietose vidutinio derlingumo ir derlinguose dirvožemiuose. Dekoratyvi.
Glaustažiedis vikšris (Juncus conglomeratus L.)
Vikšrinių (Juncaceae) šeimos, vikšrio (Juncus) genties daugiametis, 20–90 cm aukščio šakniastiebinis augalas su kuokštinėmis šaknimis. Senovėje iš šių augalų buvo pinamos virvės. Stiebas apvalus, pilkšvai žalias, be blizgesio, gana stangrus, apatinėje dalyje lapuotas. Lapalakščiai cilindriški, su skersinėmis pertvaromis viduje. Žydi birželį–liepą. Žiedynlapis 5–15 cm ilgio, jo makštis kiek išsipūtusi, beveik dvigubai platesnė už stiebą. Žiedai gana smulkūs, sutelkti galvutės pavidalo tankiame, kartais puriame žiedyne. Dulkinės juostos pavidalo, ilgesnės už kuokelio kotelį. Vaisius – dėžutė. Lietuvoje gana dažnas. Auga grioviuose, pakrantėse, užpelkėjusiose pievose, šlapiuose miškuose. Švaraus vandens indikatorius.
Karčioji kartenė (Cardamine amara L.)
Bastutinių (Kryžmažiedžių) – Brassicaceae (Cruciferae) šeimos, kartenės (Cardamine) genties daugiametis, žemaūgis (10–45 cm aukščio), plikas, rečiau plaukuotas žolinis augalas su palaipomis.
Stiebas briaunotas, pilnaviduris, tvirtas, stačias, kylantis arba net gulsčias. Lapai stiebiniai su 2–5 poromis kiaušiniškų, bekočių, kygiakraščių arba kiek dantytų lapelių. Žydi gegužę–birželį. Stiebo viršūnėje susiformuoja kekės pavidalo žiedynas, kuris naktį ir drėgnu oru nulinksta. Taurėlapiai 4, žali, 3–5 mm ilgio, išoriniai, pamatinėje dalyje įdubę. Vainiklapiai 4, balti, rečiau rausvi arba šviesiai violetiniai, 5–9 mm ilgio. Vaisius – tiesi, linijiška, 2–4 cm ilgio ankštara, kurioje viena eile išsidėsčiusios šviesiai rudos, ovališkos sėklos lygiu paviršiumi. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviniu būdu. Dažna rūšis. Auga negiliuose upeliuose, grioviuose, upių ir ežerų pakrantėse, šaltiniuotose vietose. Mėgsta rūgščius dirvožemius.
Vandeninis čėriukas (Rorippa amphibia (L.) Bess.)
Bastutinių (Kryžmažiedžių) – Brassicaceae (Cruciferae) šeimos, čėriuko (Rorippa) genties daugiametis, 30– 100 cm aukščio augalas.
Stiebas kylantis, tuščiaviduris, plikas, įsišaknijantis. Viršutiniai lapai ištisiniai, linijiški, bekočiai, bet stiebo neapkabina, apatiniai – dideli, nežymiai plunksniškai suskaldyti, dantytais kraštais. Žydi gegužę–rugpjūtį. Geltoni žiedai susitelkę į žiedynus – kekes stiebo viršūnėje. Vainiklapiai 4, taurėlapiai taip pat 4. Vaisius – ovali ar beveik rutuliška ankštarėlė, 2–3 kartus trumpesnė už vaiskotį. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai įsišaknijančio stiebo gabaliukais. Gana dažnas. Auga dumblėtose upių, ežerų, tvenkinių priekrantėse, grioviuose, pelkėtose pievose.
Vandeninė mėta (Mentha aquatica L.)
Notrelinių (Lamiaceae) šeimos, mėtos (Mentha) genties, iki 90 cm aukščio daugiametis žolinis augalas su plonu, šliuažiančiu šakniastiebiu, kuris turi ilgas palaipas.
Stiebas kylantis, paprastas arba šakotas, kvadratinis, plikas arba viršutinė dalis apaugusi prigulusiais plaukeliais. Lapai kiaušiniški, pjūkliškai dantytu pakraščiu, 2–6 cm ilgio ir 1–4 cm pločio, plaukuoti, kartais įgauna rausvą atspalvį, su taškelių pavidalo eterinėmis liaukomis. Žydi liepą–rugsėjį. Žiedai smulkūs, šviesiai violetiniai arba rausvi, susitelkę į žiedynus viršutinių lapų pažastyse. Vaisiai apie 1 mm ilgio, apskritai kiaušiniški, smulkiai taškuoti. Auga upių, ežerų ir kitų vandens telkinių pakraščiuose, aptinkama ir pelkėtose pievose. Dauginasi šakniastiebiais, todėl neretai sudaro sąžalynus. Visos augalo dalys skleidžia mėtoms būdingą kvapą.
Plūduriuojančioji plūstis (Salvinia natans (L.) Allioni)
Plūstinių (Salviniaceae) šeimos, plūsties (Salvinia) genties vandens augalas, plūduriuojantis stovinčių vandens telkinių paviršiuje.
Turi šakotus stiebus, bet neturi šaknų. Ant stiebo bamblių lapai išsidėsto poromis vienas prieš kitą. Jie pailgo ovalo formos, ryškiai žalios spalvos; viršutinė pusė plaukuota. Ties kiekviena lapų pora stiebo apačioje yra vienas vandenyje paniręs lapas, suskaldytas į plonus siūlelius, kurie primena šakneles. Plūduriuojančių lapų paviršius padengtas kauburėliais ir plaukeliais, kurie saugo nuo vandens. Panirusių lapų pamate susidaro rutuliški uždari sporai. Sporos peržiemoja vandens telkinio dugne, o pavasarį išplaukia į vandens paviršių. Dauginasi stiebo atplaišomis ir sporomis. Auga labai gretai, todėl dažnai užželia svarbius vandens telkinius – taip trukdo laivybą, prastina vandens kokybę. Nekontroliuojamos invazinės plūsties rūšys gali ežerą greitai paversti pelke. Lietuvoje reta rūšis. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Gyslotinis dumblialaiškis (Alisma plantago-aquatica)
Dumblialaiškinių (Alismataceae) šeimos dumblialaiškių (Alisma) genties augalų rūšis. Lietuviški pavadinimo sinonimai.: ožkaliežuvis, varliašaukštis.
Daugiametis, gumbišką šakniastiebį išauginantis, 10–120 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, tik viršutinėje dalyje šakotas. Žemutiniai lapai (jaunų egzempliorių) bekočiai, plačiai linijiški, pasinėrę vandenyje, kiti lapai – oriniai, ilgakočiai. Žiedynas stambus, piramidinės šluotelės pavidalo, iš 5–6(10) kiek suartėjusių menturių; Žiedkočiai apie 2 cm ilgio, ploni. Vainiklapiai, greitai nukrinta, balti arba (išorės pusėje) rausvi, su geltonu nageliu, apvaliomis viršūnėmis. Vaisių galvutė netaisyklingo trikampio formos. Vaisiai 2–3 mm ilgio. Sėklos blizgančios. Žydi birželio-rugpjūčio mėn. Žiedai išskiria nektarą ir apdulkinami vabzdžių. Vaisius platina vandens srovės ir paukščiai. Auga upių ir ežerų pakraščiuose, grioviuose, balose, pelkėse ir stovinčiuose bei lėtai tekančiuose vandenyse.
Skėtinis bėžis
Skėtinis bėžis – tai bėžinių šeimos žolinis, daugiametis augalas. Šakniastiebis horizontalus, storas, šliaužiantis. Lapų daug iki 25cm ilgio. Stiebas 40-120 cm aukščio, belapis, viršūnėje su stambių rausvų arba baltų žiedų skėčiu. Žydi birželio – rugpjūčio mėn. Plinta vandens išnešiojamomis sėklomis ir vegetatyviškai – pumpurais. Auga lėtai tekančių ir stovinčių vandens telkinių pakraščiuose, 30 – 60 cm gylyje, retkarčiais ir giliau.
